Rūpinkimės darnia plėtra!

Rūpinkimės darnia plėtra!

Lietuva gali rūpintis darnia plėtra!

 

2018 m. spalį išleistoje Jungtinių Tautų ataskaitoje dėl klimato kaitos pabrėžiama, kad pasauliui liko vos 12 metų, kad būtų sustabdytas neatitaisomas klimato atšilimas. Privalome prisidėti prie tarptautinių pastangų ieškoti pačių efektyviausių būdų šiam procesui sustabdyti.

 

Pasaulis neturi atsarginės planetos ir nebeturi kito pasirinkimo kaip tik pereiti prie gamtą ir išteklius tausojančio darnaus vystymosi: kuo sparčiau keisti linijinę ekonomiką, grindžiamą vartotojišku principu „imk – gamink – išmesk“ į žiedinę beatliekinę ekonomiką, o besaikį vartotojiškumą – į tausojantį vystymą. Žiedinė ekonomika – tai efektyvios produktų ir daiktų dizaino priemonės bei inovatyvūs ir veiksmingai išteklius naudojantys gamybos procesai, tokie kaip trumposios maisto grandinės, kova su maisto švaistymu, naujų biotechnologijų diegimas, taip pat efektyvus atliekų, kaip antrinių žaliavų ar energijos išteklių, panaudojimas. Ekologinė ir socialinė darna turi keisti pasenusį dabartinį modelį, siekiantį vien tik ekonominio augimo ir vartojimo.

 

Jau laikas:

 

  1. Pereiti prie atsinaujinančios energijos šaltinių. Ilgainiui turi būti atsisakyta iškastinio kuro, pirmenybę teikiant žaliajai energijai iš saulės, vandens, vėjo ir kitų atsinaujinančių šaltinių. Skatintina mažosios žaliosios energetikos plėtra. Taip pat – biomasės (įskaitant ir atliekas) kogeneracinių jėgainių vystymas, atsižvelgiant į miškų, sveikatos apsaugos ir miesto ekologijos prioritetus. Skalūnų gavyba mūsų šalies teritorijoje negalima.
  2. Skatinti aplinkai draugišką transportą. Privalu skirti didesnį dėmesį viešajam transportui, ypač elektriniam, ir miestų ribose, ir tarp jų. Turi būti plėtojamas žaliasis transportas (įskaitant biodegalų naudojimą jame ir hibridinį transportą) skatinant gyventojus rinktis šias priemones. Itin taršus dyzelinis visuomeninis transportas privalo būti pakeistas ekologiškesnėmis transporto priemonėmis. Būtina investuoti į ekologiškam transportui reikalingos infrastruktūros suformavimą, skatinti žmones naudotis elektriniais dviračiais ir kitomis šiuolaikinėmis mobilumo priemonėmis.
  3. Rūpintis miestų ekologija. Turi būti spartinama renovacija siekiant užtikrinti aukštesnį namų energetinį efektyvumą, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Būtina remti žmonių sveikatai ir aplinkai saugų bei efektyvų atliekų tvarkymą ir racionalų atliekų medžiaginių ir energetinių išteklių naudojimą. Oro kokybė privalo atitikti standartus ir nekelti rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai. Ypač aktualu įtvirtinti saugiklius ne tik miestų plėtrai, bet ir tankinimui. Esminis dėmesys turi būti skiriamas viešųjų erdvių ir žaliųjų plotų išsaugojimui, taip pat darnaus judrumo priemonių diegimui. Būtina diegti priemones, apsaugančias žmones nuo žalingo triukšmo poveikio jų sveikatai ypač intensyvaus transporto judėjimo vietose.
  4. Sumažinti energetinį skurdą šalyje bent iki ES vidurkio. Šalies miestuose, kur yra kompaktiški daugiabučių rajonai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje ir kitur – kvartalinę daugiabučių namų renovacijos programą padaryti privalomą, labiau remiant mažiau pasiturinčias šeimas. Kituose šalies miestuose ir kaimuose plėsti paramą perėjimui prie efektyvių šilumos gamybos priemonių iš vietinių ar atsinaujinančių šaltinių bei investicijoms į energiją taupančias priemones.
  5. Siekti drauge darnios miestų plėtros. Mūsų miestai galėtų sudaryti pajėgius susivienijimus teikti paraiškas toms inciatyvoms, kurios galėtų būti papildomai finansuojami ne ES struktūriniais fondais. Galėtų būti pritraukti šimtai milijonai eurų ir sukurta daug darbo vietų, jei 100 Lietuvos miestų ir trys didieji miestai imtųsi bendrų veiksmų teikiant paraiškas dėl energijos ir klimato kaitos, maisto švaistymo mažinimo, sveikesnės mitybos, fizinio aktyvumo skatinimo, sprendžiant antimikrobinio atsparumo problemas ir valdant įvairius sveikatos rizikos veiksnius.
  6. Įgyvendinti veiksmingą viešojo transporto sistemą. Visuomenė turi būti skatinama rinktis aplinkai draugiškus keliavimo būdus ir dėl spūstyse praleidžiamo brangaus laiko, ir dėl vis didėjančio oro užterštumo. Efektyvi viešojo transporto sistema sudarytų sąlygas atsisakyti automobilių arba naudoti juos derinant su kitomis transporto rūšimis. Mažiau automobilių miestų centruose atvertų naujas erdves miestų gyventojams. Tarp proveržio projektų galėtų būti Vilniaus metropoliteno statyba bei Kauno – Vilniaus dvimiesčio greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ lėšomis nutiesimas.

 

Lietuvos kaime taip pat per daugelį metų susikaupė daug spręstinų klausimų. Vienas jų – auganti socialinė atskirtis ir jos neigiami padariniai. Skurdo mastai ir rizika kaimuose yra daug didesni nei miestuose. Tuštėjančios gyvenvietės, nykstanti ir naikinama viešoji infrastruktūra bei kartų kaitos stoka sukelia valstybei daugybę socialinių ir ekonominių problemų. Būtinas kompleksinis požiūris į žemės ūkio sektorių. Be žemdirbių neįsivaizduojamas darbo vietų kūrimas ir jų išlaikymas kaimo vietovėse.

 

Jau laikas:

 

  1. Plačiau ir teisingiau paskleisti paramą ūkininkams. Tam, kad maži ir vidutiniai ūkiai sustiprėtų, sumažėtų pajamų nelygybė tarp ūkių, būtina užtikrinti platesnę tiesioginių išmokų sklaidą bei investicinės paramos prieinamumą. Investicijos turi būti nukreipiamos mažiems ir vidutinio dydžio ūkiams restruktūrizuoti ir modernizuoti. Lygiai taip pat svarbu, kad išmokos mūsų žemdirbiams pasiektų senosiose Europos Sąjungos šalyse gaunamos paramos lygį. Konkurencinės sąlygos visiems ES žemdirbiams turi būti vienodos. Visomis priemonėmis siektinos vienodos ES išmokos Lietuvos ir Europos Sąjungos žemdirbiams nuo 2021 metų. Taip pat turi būti tinkamai kompensuojama už aplinkosauginių, sanitarinių, finansinių reikalavimų vykdymą bei mažinama biurokratinė našta, kad būtų išlaisvinta gamyba.
  2. Skatinti šiuolaikinių technologijų ir inovacijų diegimą žemės ūkyje, palaikyti dirvožemį tausojančią ekologinę žemdirbystę. Plėtojant aukštą pridėtinę vertę kuriančias, taip pat tradicines žemės ūkio veiklas, labai svarbus yra valstybės vaidmuo inicijuojant, organizuojant ir remiant kooperaciją. Bendradarbiavimas įvairiomis formomis garantuoja stiprias pozicijas maisto, paslaugų tiekimo grandinėje. Todėl būtina jį skatinti tarp žemdirbių. Taip pat turi būti dedamos pastangos pritraukti jaunąją kartą į žemės ūkį. Čia ypač svarbu, kad jauniesiems ūkininkams ir specialistams būtų numatyta ne tik įsikūrimo parama, bet ir papildomos paskatos įsitvirtinant gamyboje. Būtina įdiegti ir bioekonomikos metodikomis paremtas žemės ūkio specialistų rengimo programas. Taip pat reikėtų palaikyti žemės ūkio bendroves, įdarbinančias daug kaimo gyventojų, diegiančias pažangias technologijas, gaminančias kokybišką žaliavą pramonei, mokančias mokesčius.
  3. Stiprinti kaimo bendruomenes. Tik aktyvios ir kūrybingos bendruomenės gali užtikrinti kaimiškųjų vietovių tapatybę, jų gyvybingumą. Skatintinos vietos iniciatyvos, didinančios verslumą ir užimtumą kaime. Turi būti kuriama ir tvarkoma viešoji infrastruktūra, kaip esminė priemonė skatinant ekonomines, socialines ir kultūrines kaimo veiklas. Jaunimui, kaimų verslininkams, ūkininkams ir ten gyvenantiems žmonėms yra būtinas nemokamas internetas. Kaimiškose seniūnijose socialines išmokas gaunantys namų ūkiai turėtų būti įtraukiami į saugaus, sveiko ir aukštos kokybės ekologiško maisto gamybą bei paslaugų ir darbų mainus per taip vadinamas „trumpąsias prekybos grandines“, t. y., parduoti savo produkciją tiesiogiai vartotojui, aplenkiant prekybos tinklus. Turi būti skatinamas ne pigus žaliavų pardavimas, bet vietinis perdirbimas. Ekologiškas žemės ūkis turi būti darbo vietų kaime, sveiko maisto gamybos ir konkurencingo eksporto kūrimo dalyvis. Pertvarkant mokesčių sistemą, skatinant inovacijas ir investicijas į ekologinę maisto prekių gamybą turi būti užtikrinamas toms prekėms nulinis PVM.
  4. Naudotis ES regioninės politikos instrumentais. Būtina padėti plėtotis mūsų regionams, kurie skirtingai nuo trijų didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – bei aplink juos esančių savivaldybių, stokoja ES struktūrinių fondų paramos. Reikia suaktyvinti tų regionų socialinius partnerius, profesines sąjungas, verslo asociacijas įsteigiant pajėgius sekretoriatus, kurie galėtų kreiptis į Europos investicijų banko, Europos fondo strateginėms investicijoms ir kitas ES struktūras pateikiant paraiškas papildomiems asignavimams gauti. Planuojant darnią Lietuvos plėtrą, reikia išsamios Lietuvos pagalbos visoms provincijoms sistemos.
  5. Didinti miškingumą. Greta logiškų, seniai pribrendusių ribojimų (kaip plynų kirtimų draudimas saugomose teritorijose) būtina imtis ir ilgalaikio plano atsodinti mišką. Reikia telkti institucijas ir visuomenę bendrai misijai – padidinti Lietuvos miškingumą bent 10 procentinių punktų (arba iki 44 proc. šalies teritorijos). Remtinos ir atsakingos iniciatyvos privačių miškų srityje (pavyzdžiui, finansuojant ES ir valstybės lėšomis sodinukų įsigijimą, kai apsodinamos žemės ūkiui netinkančios žemės mišku). Tuo pat metu būtina siekti tvarios miškininkystės, derinant miško ruošą su aplinkosauga, rekreacija. Reikia įsiklausyti į šalies ūkininkų reiškiamas nuoskaudas dėl perteklinių reikalavimų, draudimų plėtojantiems žemės ūkio veiklą miškingose vietovėse. Būtina peržiūrėti dirbtinai sukurtas smulkiųjų gyvūnų apsaugos zonas vadovaujantis protingumo kriterijumi, aplinkos išsaugojimo ir šalies ūkinės veiklos racionaliais poreikiais.
  6. Derinti tvarią miškininkystę su racionaliu medžioklės ūkio tvarkymu – optimizuojant elninių žvėrių populiaciją mažinti jų daromą žalą perspektyviems medynams, įgyvendinant mokslu paremtas europines praktikas reguliuoti miškui ir pasėliams žalą darančių bebrų, invazinių gyvūnų mangutų skaičių šalyje. Medžiotojų organizacijoms suteikti daugiau savivaldos teisių, harmonizuoti medžiotojų ir ūkininkų santykius. Kartu su aplinkosaugos, ūkininkų ir medžiotojų draugijomis išnagrinėti pagal atskirus regionus šalyje esantį vilkų skaičių ir nustatyti būdus, kaip sumažinti šių plėšrūnų daromą žalą gyvulių augintojams bei miško faunai (afrikiniam kiaulių marui išnaikinus Lietuvoje šernų populiaciją, vilkų mitybos bazė iš esmės pasikeitė). Stiprinti visuomenės ir medžiotojų bendruomenės ryšius, taip pat jų ryšius su šauliais ir savanoriais.
  7. Rūpintis biologinės įvairovės apsauga. Turi būti įgyvendinamos priemonės, stabdančios ir mažinančios invazinių, ekosistemas keičiančių augalų plėtrą. Būtina užkirsti kelią brakonieriavimui. Skatintina mėgėjiška žūklė. Vertingų žuvų migracijos metu verslinė žvejyba Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje turėtų būtų ribojama taip, kad nedarytų žalos migruojančioms rūšims. Remiantis aplinkosauginiais kriterijais, turi būti įgyvendintas draustinių monitoringas, kuris leistų stebėti bioįvairovės dinamiką ir atlikti kompleksinius tyrimus siekiant eliminuoti neigiamą žmogaus ūkinės veiklos įtaką. Taip pat turi būti vystomos laboratorijos tiriančios pesticidų, trąšų, augimą skatinančių medžiagų „kokteilius“ ir jų poveikį aplinkai. Pesticidų naudojimas turi būti tausojantis ir apsaugantis bites, kamanes, drugius ir kitus vabzdžius, apdulkinančius augalus.
  8. Suvaldyti vandens taršą. Reikia peržiūrėti trąšų ir kitų intensyvaus ūkininkavimo priemonių normas, taip pat plėsti ekologinio ūkininkavimo plotus specifinėse ir labiausiai pažeidžiamose teritorijose, gerinti dirvožemio savybes ir našumą didinant vandens ir maistinių medžiagų sulaikymo galimybes, pasitelkiant kraštotvarkos ir technologines priemones.
  9. Atnaujinti melioracijos sistemas. Atsižvelgiant į tai, kad tvaraus ir rentabilaus žemės ūkio vystymo pagrindas yra žemės naudmenos ir kultūrinės pievos, ir į tai, kad jų melioracijos įrenginiai šalyje yra visiškai susidėvėję, būtina rasti valstybės ir ES lėšų kompleksinės visuotinės melioracijos programos parengimui ir įgyvendinimui. Negalima melioracijos įrenginių priežiūros naštos užkrauti ant žemdirbių pečių. Taip pat būtina valstybės mastu išspręsti ir rūgščių dirvų kalkinimo problemą.