Pakeiskime ekonominius santykius!

Pakeiskime ekonominius santykius!

Lietuva gali pakeisti ekonominius santykius!

 

Šiandienis lėtas produktyvumo augimas Lietuvoje yra ne atsitiktinumas, o klaidingos ekonominės politikos padarinys. Šalies ekonomikos raida, pasižyminti žemu investicijų lygiu, žemos pridėtinės vertės ūkio šakų įsivyravimu ir dėl to mažais atlyginimais, yra netinkamo ekonominio modelio išdava. Tai netarnauja LR Konstitucijoje įtvirtintai bendrai Tautos Gerovei. Turime pagaliau pradėti plėtoti ekologiškai ir socialiai inovatyvią, aukštą pridėtinę vertę kuriančią ekonomiką.

 

Lietuvą, kaip ir kitas ES šalis nares, veikia ekologiniai, demografiniai, ekonominiai ir socialiniai iššūkiai kartu, todėl šalies ūkio raidos strategija irgi turi aprėpti visus šiuos iššūkius.

 

Valstybės tarnyba bei jos valdomos įmonės yra būtinos ten, kur privatus verslas nesusitvarko (šalies gynyba, piliečių saugumas, gamtos apsauga, dauguma švietimo, kultūros ir sveikatos apsaugos aspektų, strateginiai projektai). Prezidento institucija, Vyriausybė privalo užtikrinti, kad kiekvienas euras, panaudotas valstybiniame sektoriuje, duotų grąžą išaugusio saugumo, aukštesnio gyventojų išsilavinimo, pagerėjusios sveikatos forma.

 

Esamas bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymo lygis (apie 30 proc.) mūsų netenkina ir negali tenkinti, nes neužtikrina socialinio teisingumo, visuomenės darnos ir pakankamo viešojo sektoriaus finansavimo, kad jis galėtų būti efektyvus ir teikti kokybiškas bei visiems prieinamas viešąsias paslaugas. Mažėjant ES paramai, būtinos didesnės valstybės investicijos į žmogiškuosius išteklius, mokslą ir technologijų plėtrą bei infrastruktūrą. Būtina kartu su pažangiomis Lietuvos jėgomis keisti padėtį taip, kad BVP perskirstymas iki 2023 m. pabaigos pasiektų 34–35 proc. Tai užtikrintų papildomas investicijas į viešąjį sektorių ir žmonių gyvenimo kokybės gerinimą.

 

Po krizės, nepaisant spartaus ekonominio augimo, didėjo pajamų nelygybė ir augo asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, dalis. Išryškėjo ir kitos darbo rinkos problemos: didelis nedarbo lygis ir ilgalaikis nedarbas regionuose bei tarp žemesnės kvalifikacijos asmenų.

 

Jau laikas:

 

  1. Skatinti ekonominę demokratiją. Remiantis sėkmingomis išsivysčiusių valstybių praktikomis, būtina išbandyti įvairias socialinės ekonomikos formas, tokias kaip įmonės, kurių savininkai ir valdytojai yra patys darbuotojai, gamintojų ir vartotojų kooperatyvai, darbuotojų atstovai įmonių valdybose ir pan. Siekiant paskatinti tokių kooperacinių formų atsiradimą ir plėtrą, taikytinos valstybinės lengvatos, organizuojami mokymai ir gerųjų praktikų sklaida. Gausėjant įmonių, kurias valdo patys darbuotojai, palaipsniui transformuotume darbo santykius. Plistų susivienijimai, kurie veikia ne nuosavybės, o bendruomenės pagrindu.
  2. Siekti visuotinio užimtumo. Padėsime privačiam, ypač smulkiam ir vidutiniam verslui, kurti papildomas darbo vietas, nepamiršdami ir valstybinio sektoriaus teikiamų galimybių. Mums nepriimtina dešiniųjų aukštinama politika, kad būtina beatodairiškai mažinti valstybinio sektoriaus darbuotojų skaičių. Tokia politika lemia tai, kad Lietuvoje atleidžiami iš darbo mokytojai, slaugytojai, kiti valstybinio sektoriaus darbuotojai priversti ieškoti darbo Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Vokietijoje. Lietuvai trūksta slaugytojų darbui sunkių pacientų namuose, darželių auklėtojų. Mūsų vaikai po pamokų negali gauti reikiamos užklasinio mokymo paslaugų kiekio, beveik išnaikinome vaikų poilsį vasaros laikotarpiu, jaunimui  nepakanka reikiamais trenerių ištekliais aprūpintų sporto klubų. Įvardintoms problemoms spręsti reikia daug naujų darbuotojų.
  3. Taikyti aktyviąsias darbo rinkos priemones. Mokymąsi visą gyvenimą turime padaryti labiau prieinamą ir įtraukti socialines grupes, kurios šiomis programomis mažai naudojasi. Be to, reikia užtikrinti, kad mokymai atitiktų darbo rinkos poreikius. Tam skatintinas bendradarbiavimas tarp vietinių užimtumo tarnybų, darbdavių ir profesinių sąjungų. Taip pat turėtų būti didinama parama nekvalifikuotų arba žemos kvalifikacijos suaugusiųjų kvalifikacijai kelti arba keisti, tai darant ne tik nedarbo periodu, bet ir esant darbo santykiuose.
  4. Mažinti nedeklaruoto darbo apimtis. Silpninant paskatas nedeklaruoti darbo santykių, reikia mažinti darbo jėgos mokesčių naštą, ypač labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Taip pat griežtintina darbdavių atsakomybė ir taikytinos kitos prevencinės priemonės (plačiau informuoti apie neigiamus nelegalaus ir nedeklaruoto darbo padarinius, vykdyti darbuotojų konsultacijas, pasitelkti pasitikėjimo linijas).
  5. Užkirsti kelią bedarbių skurdui. Nedarbo išmokų lygis ir terminai turi būti adekvatūs. Tai užtikrins racionalesnį darbo jėgos pasiskirstymą; darbo ieškantys asmenys galės skirti daugiau laiko jų įgūdžius ir lūkesčius atitinkančio darbo paieškai arba persikvalifikavimui. Adekvačios nedarbo išmokos didins darbo ieškančių asmenų derybinę galią, leisdamos rinktis tinkamą ir gerai apmokamą, o ne pirmą pasitaikiusį darbo pasiūlymą.
  6. Stiprinti darbo santykių apsaugą ES lygiu. Būtina įtvirtinti visoje Europos Sąjungoje bendrą minimalios algos standartą, koreliuojantį su valstybių narių ekonomikos lygiu. Reikia priimti visoje Europos Sąjungoje galiosiančias darbo santykių taisykles, kurios užkirstų kelią darbuotojų išnaudojimui. Taip pat įsteigta Europos darbo inspekcija turi disponuoti realiais įgaliojimais, kad nebūtų pažeidžiamos darbuotojų, migruojančių iš vienos ES valstybės narės į kitą, teisės. Tai padėtų Lietuvai sumažinti darbo jėgos emigraciją į kitas ES šalis.
  7. Sukurti paskatas jaunimui. Nacionalinių ir europinių priemonių pagalba turi būti skatinamas jaunimo užimtumas ir verslumas tam, kad jie kuo sklandžiau integruotųsi į darbo rinką, kurtų ekonominę vertę ir turėtų palankias sąlygas kurti šeimą. Turi būti išplėtota stažuočių sistema, kuri suteiktų galimybę deramomis sąlygomis jaunuoliams įgyti darbinės patirties norimoje srityje. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas skaitmeninių įgūdžių ugdymui. Jauniesiems verslininkams, kuriantiems smulkų ir vidutinį verslą, turi būti suteiktos mokestinės paskatos, leidžiančios įsitvirtinti rinkoje.
  8. Panaikinti neįgaliųjų diskriminaciją. Privalome neatidėliotinai įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo dar 2010 m., tačiau prisiimtų įsipareigojimų nevykdo. Turime pripažinti visas žmogaus teises visiems negalią turintiems asmenims atšaukiant neveiksnumo institutą. Būtina panaikinti diskriminacines švietimo įstatymo nuostatas ir kurti įtraukią atvirą darbo rinką užtikrinant teisę siekti tinkamos kvalifikacijos, dirbti, gauti tinkamą atlyginimą, ir pagalbą pritaikant darbo vietą pagal negalios poreikius. Turi būti užtikrinta neįgaliųjų teisės gyventi bendruomenėje savarankiškai, įskaitant teisę į asmeninį asistentą, galimybę rinktis gyvenamą vietą, ir reikiamas paslaugas.
  9. Gerinti verslo sąlygas visiems. Ligšiolinė ekonominė ir socialinė politika per dažnai orientuota į stambųjį verslą: iš rinkos išstumiamos smulkios ir vidutinės įmonės, sudaromos sąlygos išnaudoti pigią darbo jėgą. Augančios valstybės investicijos į mokslą, sveikatą, švietimą, kultūrą turi didinti Lietuvos nacionalinį turtą tiek tiesiogiai, tiek per augantį šalies privataus sektoriaus konkurencingumą. Laikas užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas visoms įmonėms Lietuvoje, bet ne darbuotojų saugos ir mažų atlyginimų sąskaita.
  10. Skatinti privačias investicijas. Reikėtų taikyti mokesčio atskaitą įmonėms, nusprendusioms finansuoti investicijas didinant nuosavą kapitalą, o ne įsiskolinimą. Tikslinga įvesti diferencijuotus pelno mokesčio tarifus, kurie priklausytų nuo įmonių apyvartos ir/ar gaunamo pelno dydžio. Taip pat būtina sukurti mokesčių kreditų sistemą, kuria būtų skatinamos realios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros investicijos. Reikėtų supaprastinti ir sumažinti mokestines prievoles pradedantiesiems verslininkams ir mažesnėms įmonėms, kartu plečiant elektroninių paslaugų spektrą, automatizuojant mokesčių administravimą, gerinant mokesčių mokėtojų žinias ir taip padedant jiems laikytis mokesčių taisyklių. Mažoms ir labai mažoms įmonėms turėtų būti taikomas 0 proc. pelno mokesčio tarifas ir supaprastinta buhalterinė apskaita.
  11. Skatinti valstybės dalyvavimą kapitale, užtikrinant ekonominę naudą ateities kartoms. Norvegų pavyzdžiu reikėtų įsteigti nacionalinį gerovės fondą, kuris valdytų šalies ekonomines investicijas. Fondas taip pat galėtų administruoti ES lėšų skyrimą įmonėms, kuriose valstybė dalyvautų kapitale mainais į suteiktas investicijas. Fondo grąža ilguoju laikotarpiu būtų naudojama pensijoms bei kitiems valstybės finansiniams įsipareigojimams užtikrinti.
  12. Investuoti į mokslinius tyrimus. Kuriant palankią aplinką mokslinei ir eksperimentinei plėtrai, aukštojo mokslo finansavimas turi jau dabar atitikti bent ES vidurkį. Investicijoms į taikomuosius mokslinius tyrimus, naujų technologijų plėtrai ir inovacijoms taikytinas 0 proc. pelno mokesčio tarifas ir šių investicijų dydžiu dar sumažintinas apmokestinamasis pelnas. Reinvestuojantiems pelną į pridėtinę vertę kuriančias technologijas, pelno mokesčio tarifai turėtų būti sumažinti gal net per pusę. Kitaip bus sunku įveikti protų nutekėjimo problemą, užtikrinti kokybišką jaunų mokslininkų rengimą ir pritraukti kvalifikuotus mokslininkus iš užsienio. Mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai turi būti konkurencingi šalies darbo rinkoje. Skirstant finansavimą mokslui, svarbu vadovautis principu, kad kuriant visuomenės gerovę visos mokslo sritys yra savaip vertingos.
  13. Teisingai apmokestinti gyventojų pajamas. Dideles ir mažas pajamas gaunančių asmenų apmokestinimo skirtumas Lietuvoje 2015 m. siekė vos 6,2 proc. ir buvo vienas mažiausių ES. Privalome didinti visų pajamų mokesčių progresyvumą. Turėtume mažinti gyventojų pajamų apmokestinimą mažiausias pajamas gaunantiems asmenims, bei didinti apmokestinimą dideles pajamas gaunantiems asmenims. Skurdžiai gyvenančioms šeimoms turėtų būti įvestas neigiamas pajamų mokestis. Taip pat tikslinga visiems taikyti fiksuotą ir kainų atžvilgiu indeksuotą neapmokestinamųjų pajamų dydį, kuris būtų taikomas ir išlaikytiniams (vaikams ir nedirbančiam sutuoktiniui). Gyventojų pajamos iš darbo galėtų būti apmokestinamos, iš jų atėmus socialinio draudimo ir privalomojo socialinio draudimo įmokas.
  14. Harmonizuoti mokesčių principus ir dydžių ribas ES lygiu. Šiuo metu visos ES šalys nustato mokestinę politiką savarankiškai, tačiau tai nepadeda kovoje su lengvatinėmis mokesčių bazėmis ir agresyviu mokesčių vengimo planavimu. Būtina pasiekti susitarimą ES lygmeniu dėl esminių mokestinių principų, mokesčių dydžių ribų bei vieningos lengvatų ir išimčių politikos, taip užkardant paskatas mokestinei migracijai, mokesčių vengimui, pinigų plovimui. Bendra konsoliduotoji pelno mokesčio bazė turėtų apimti ir didžiųjų skaitmeninių kompanijų apmokestinimą. Taip pat turėtų būti įvedamas finansinių transakcijų mokestis
  15. Kovoti su stambaus masto mokesčių vengimu. Būtina sustiprinti kovą su agresyviu mokesčių planavimu ir stambaus masto piktybiniu mokesčių vengimu PVM, pelno mokesčio bei kitose srityse. Tam pasitarnautų visų įvežamų prekių ir paslaugų apskaitos skaitmenizavimas. Reikia stiprinti kovos su stambaus masto mokesčių sukčiavimu padalinius, skatinant šių padalinių darbuotojus procentu nuo išieškotų sumų.
  16. Išplėsti mokestinę bazę. Biudžeto pajamos Lietuvoje iš kapitalo ir turto yra kelis kartus mažesnės negu ES vidurkis. Turėtų būti naikinamos mokestinės lengvatos milijoninius pelnus Lietuvoje generuojančioms, bet šalyje mažai investuojančioms įmonėms ir peržiūrimi kapitalo mokesčiai. Kitų ES valstybių narių pavyzdžiu turi būti nustatytas adekvatus, diferencijuotas ir visiems privalomas turto mokestis (numatant saugiklius socialiai pažeidžiamoms grupėms). Turime siekti, kad Lietuvoje pajamos iš periodinių nekilnojamojo turto mokesčių  (išskyrus vieną būstą, kuriame deklaruojama gyvenamoji vieta) atitiktų ES vidurkį. Taip pat reikėtų didinti biudžeto įplaukas iš aplinkosaugos mokesčių.