Užtikrinkime socialinį teisingumą visiems!

Užtikrinkime socialinį teisingumą visiems!

Lietuva gali užtikrinti socialinį teisingumą visiems!

Visuomenės, kuriose yra lygybė, pasižymi geresne gyventojų fizine ir psichine sveikata, vidutine gyvenimo trukme, žemesniais nusikalstamumo rodikliais, aukštesniu švietimo lygiu ir geriau išvystytais žmonių gebėjimais. Dėl didesnio socialinio teisingumo laimi visi.

Deja, tarp visų ES valstybių narių Lietuvoje pajamų nelygybė yra viena didžiausių. 20 proc. turtingiausių namų ūkių ir 20 proc. vargingiausių namų ūkių metinių pajamų santykis 2016 m. Lietuvoje siekė 7,1 ir buvo trečias pagal nelygybės dydį visoje ES (ES vidurkis – 5,2). Tuo tarpu Gini koeficientas, naudojamas gyventojų pajamų skirtumams apibūdinti, 2016 m. siekė 37,0 ir buvo antras pagal dydį visoje ES (ES vidurkis – 30,8).

Didžioji problema – nusistovėjęs tik rinkos reikšmę pabrėžiantis mąstymas ir juo grindžiami politiniai prioritetai. Tačiau suvieniję jėgas mes esame pajėgūs palaipsniui sukurti visa aprėpiančią gerovės valstybę.

Jau laikas:

 

  1. Užtikrinti kokybišką ir visuotinai prieinamą ugdymą. Švietimo sistemos privatizavimas – viena didžiausių darnios visuomenės raidos kliūčių. Tuo sukeliama milžiniška vaikų galimybių nelygybė. Nuo pat mažens (darželių) vaikai suskirstomi į tuos, kurie gaus geriausią išsilavinimą, nes jų tėvai turtingi, ir tuos, kurie tam neturės jokių galimybių dėl savo tėvų neturto. Vienintelis kelias suteikti vaikams vienodas galimybes – visuotinė nemokama švietimo sistema panaikinant privačių ugdymo įstaigų privilegijas.
  2. Stiprinti mokytojo profesijos prestižą. Turi būti reformuotas mokytojų parengimas ir užtikrintas mokytojų ir kitų švietimo darbuotojų atlyginimų didinimas – skiriant ne mažiau, nei tam skiria kitos ES valstybės narės. Mokytojų kvalifikacijos kėlimas vykdomas nacionaliniu ir regioniniu principu. Reorganizuojant mokyklų tinklą, turi būti atsižvelgiama ne tik į demografinius rodiklius, bet ir į kiekvienos konkrečios vietos plėtros perspektyvas ir tolygesnio vystymosi uždavinius; turi būti užtikrinamas paslaugų visuotinis prieinamumas nepriklausomai nuo geografinės vietovės. Reikia stengtis išsaugoti mokyklų 4+4+4 (pradinė, progimnazija ir gimnazija) struktūrą, kad vaikas, pradėjęs mokytis vienoje mokykloje, galėtų ją ir baigti. Taip pat turi būti vengiama mokinių ankstyvos atrankos ir orientuojamasi į nepalankias sąlygas turinčių arba kitokioje kalbinėje aplinkoje augančių moksleivių rezultatų gerinimą. Iš valstybės ir savivaldybių biudžetų būtina užtikrinti bent 5 valandų per savaitę neformalų ugdymą kiekvienam vaikui.
  3. Atnaujinti ugdymo programas. Plačiosios visuomenės skaitmeniniai įgūdžiai nėra geri. Mokymo programos taip pat nepakankamai orientuotos į socialinių įgūdžių vystymą. Turime galvoje ne tik opią patyčių mokyklose problemą, bet ir prastą svarbiausių socialinių mokslų žinių perteikimą. Būtina atnaujinti ugdymo programas, siekiant sustiprinti moksleivių socialines kompetencijas ir skaitmeninius įgūdžius kaip esmingai svarbius, atliepiant šiuolaikinius globalios ekonomikos ir rizikos visuomenės iššūkius.
  4. Pertvarkyti studijų finansavimą. Būtina įdiegti mechanizmus, kurie skatintų stojančiuosius rinktis ne tik madingas, bet ir visuomenės bei ekonomikos poreikius atitinkančias studijų programas. 2009 m. priimta mokslo ir studijų finansavimo reforma, įvedusi studijų „krepšelius“, nepasiteisino. Finansavimo sistema neturėtų naikinti mokslo krypčių įvairovės. Aukštojo mokslo studijų programose ne tik rengiami aukštos kvalifikacijos specialistai darbo rinkai, bet ir užtikrinamas mokslo krypčių atsinaujinimas. Bet kurioje mokslo kryptyje tik turint visų trijų pakopų – bakalauro, magistro ir doktorantūros – studentus, galima tikėtis pažangos. Europos lygiu – kiekvienas jaunas žmogus Europoje turi turėti galimybę gauti kokybišką švietimą ir dalyvauti Erasmus studijų mainų programoje.
  5. Įdiegti universalią nacionalinę senatvės pensiją. Ši pensija užtikrins minimalius pagyvenusio asmens poreikius kiekvienam, nepriklausomai nuo jo profesinės biografijos. Teisei į šią pensiją nebus reikalaujama minimalaus draudimo stažo, o neturintiems dabar taikomo būtinojo draudimo stažo ji nebus mažinama. Jos modifikacija būtų taikoma ir darbingumą praradusiems darbingo amžiaus asmenims.
  6. Reformuoti esamą pensijų pakopų sistemą. Su buvusia alga susieta ir iš Sodros biudžeto mokama pirmosios pakopos indeksuota pensija turi būti mokama tik socialiniame draudime dalyvavusiems asmenims, kaip papildoma pensija virš nacionalinės. Antrosios pakopos pensijų sistema turėtų būti transformuojama į privačiomis įmokomis finansuojamą kolektyvinio dalyvavimo sistemą. Kartu turi būti stiprinamas atstovavimas plačiam pensijas kaupiančiųjų asmenų ratui. Dabartinė trečioji pensijų pakopa turi būti palikta privačiai asmenų iniciatyvai ir neremiama mokesčių lengvatomis.
  7. Vykdyti aktyvią demografinę politiką. Gimstamumas nedidės, jei nebus skiriamas deramas dėmesys jaunoms šeimoms. Todėl turi būti teikiama parama jaunoms šeimoms įsigyti būstą, nustatomos mokestinės lengvatos skatinant vaikų auginimą, išplėtota darželių sistema, teikianti kokybišką ikimokyklinį ugdymą. Šalia to turi būti sukurta įstatyminė reprodukcinės sveikatos įstatyminė bazė bei skiriama reikiama pagalba nevaisingoms šeimoms.
  8. Visiškai panaikinti vaikų skurdą Lietuvoje. Visiems Lietuvos vaikams turi būti užtikrinamas tinkamas maitinimas ir gyvenimo sąlygos, lygios galimybės gauti nemokamas ir kokybiškas priežiūros, ugdymo ir gydymo paslaugas. Šiam tikslui pasiekti turime ES lygiu įgyvendinti Europos jaunimo ir vaikystės garantijas. Piniginė parama šeimoms turėtų būti siejama su neapmokestinamu minimumu ir atsižvelgiama į šeimoje išlaikomų vaikų skaičiaus bei tėvų santykį. Deramas dėmesys turi būti skiriamas vienišų mamų/tėvų šeimoms ir šeimoms, kuriose daugiau nei du vaikai, taip pat šeimoms, auginančioms specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Konstitucijoje įtvirtinta parama šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei išreikština tvirtomis ilgalaikėmis finansinėmis garantijomis.
  9. Išplėsti socialines paslaugas. Socialinių darbuotojų teikiamos paslaugos – tai ne išlaidos, o investicija, kurianti valstybei ekonominę naudą ir saugią aplinką jos piliečiams. Fragmentiškos labdaros akcijos nesprendžia socialinių problemų sistemiškai. Tik aktyvi valstybės socialinių paslaugų politika gali įveikti socialines problemas naikinant jų kilmės priežastis. Todėl būtina plėsti socialinių paslaugų infrastruktūrą, kurti saugias darbo sąlygas socialiniams darbuotojams, rūpintis jų derama kvalifikacija ir užtikrinti teisingą darbo užmokestį, ne mažesnį nei kitose panašaus išsivystymo ES valstybėse narėse. Valstybė turi prisiimti atsakomybę už strateginę viešojo sektoriaus plėtrą ir darbo vietų jame kūrimą.
  10. Užtikrinti, kad sveikatai žalingi veiksniai būtų reguliuojami visose Lietuvos Vyriausybės ir savivaldybių vykdomose politikose, vadovaujantis PSO pateikta ir ES įtvirtinta sveikatos visiems politika. Vaikų raidos ir vystymosi stebėsena, vaikų galimų sveikatos sutrikimų korekcija ir profilaktika, sveikų vaikų darželių ir mokyklų iniciatyvos, sveiko maisto prieinamumas vaikams, fizinio aktyvumo ir lavinimo programa, vaikų ir paauglių apsauga nuo tabako, alkoholio, energinių saldžiųjų gėrimų, perteklinio saldaus maisto vartojimo turi būti diegiama taikant visas mokslu pagrįstas rekomendacijas.
  11. Investuoti į sveikas darbo ir gyvenimo sąlygas, sveikatai palankią infrastruktūrą, diegti aktyvias prevencines priemones, užtikrinant sveikatos resursų atkūrimą ir gausinimą. Sveikos gyvensenos priemonių taikymas veiksmingai padės užkirsti kelią chroninėms ligoms. Investicijos į sveiką darbo jėgą turi aprėpti sveikatos patikrinimus, profilaktinius patikrinimus, profilaktinių priemonių taikymą, pašalinant ligų priežastis ir įdiegiant ankstyvosios diagnostikos ir gydymo principais paremtą prevencinę sveikatos apsaugą.
  12. Kovoti su pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, parengiant moksliškai pagrįstą Lietuvos imunizacijos ir apsaugos nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų programą ir konkrečių veiksmų planus, derinančius savanorišką ir privalomą vakcinaciją. Būtinas platus visuomenės švietimas apie vakcinų prieinamumą, priimtinumą ir efektyvumą.
  13. Prieinamos ir efektyvios sveikatos apsaugos ir ligų gydymo srityse sutelkti organizacinius ir finansinius instrumentus, kad šeimos gydytojo komanda taptų sveikatos sistemos „ašimi“, sprendžiančia 80 proc. sveikatos problemų. Reikia užtikrinti stacionarinės pagalbos paslaugų prieinamumą ūmių, sunkių, gyvybei pavojingų ligų atvejais: atstumas iki visas stacionarines paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos turi būti įveikiamas per „auksinę valandą“. Būtina integruoti pirminio ir antrinio lygio įstaigų darbą, kad pacientu rūpintųsi šeimos gydytojas ir specialistai kartu, kad būtų užtikrinta chroninėmis ligomis sergančiųjų dispanserizacija, nereikėtų perteklinių siuntimų, o specialistai vyktų konsultuoti ligonių arčiau jų gyvenamosios vietos. Tai padėtų išvengti perteklinio hospitalizavimo. Valstybės įmokos už valstybės draudžiamus asmenis privalo būti prilyginamos vidutiniam dirbančiojo įmokos dydžiui (šiuo metu jos mažesnės iki trijų kartų). Valstybės deleguotos funkcijos ir būtinosios pagalbos paslaugos turi būti apmokamos tik iš valstybės biudžeto lėšų. Lietuvos senjorams kompensuojamieji vaistai turi būti nemokami. Būtina įvesti vieningą medikų darbo apmokėjimo sistemą ir užtikrinti orias bei tinkamas medikų darbo sąlygas. Būtina diegti pažangią klasterių sistemą, sprendžiant geriatrijos, onkologijos ir sunkių traumų problemas.
  14. Kovoti su išvengiamu mirtingumu. Būtina parengti ir įgyvendinti nacionalinę išvengiamo mirtingumo mažinimo programą. Ši programa turi apjungti plačią sveikatos informavimo kampaniją, bendruomenes, visuomenės sveikatos biurų, pirminės asmens sveikatos priežiūros stiprinimą ir sąveiką su specializuota medicinos grandimi, bendradarbiavimą tarp įvairių ūkio ir valdžios sektorių. Tarptautinė geroji praktika rodo, kad įmanoma sumažinti Lietuvos gyventojų mirtingumą beveik du kartus.
  15. Vystyti sportą. Lietuva valstybiniu mastu neturi sporto vystymo programos ir pakankamo finansavimo. Sporto bazių, profesionalių komandų ir sportininkų finansavimas yra labai skurdus. Neturime nacionalinio stadiono, sunykęs lengvosios atletikos maniežas Vilniuje, vangiai statomi baseinai, ledo arenos, rimtesnės futbolo aikštės. Sportas yra labai svarbus jaunimo ir kitų žmonių laisvalaikio praleidimui, patriotiškumo ugdymui. Tai ir valstybės vardo garsinimas, jos žinomumo didinimas.